Sibiro katės   (Siberian)

Tarp aborigeninių kačių veislių sibiro veislė užima ypatingą vietą. Rusijoje mėgstama sakyti, kad sibiro katės yra nacionalinis Rusijos pasididžiavimas. Egzistuoja daugybė versijų ir net legendų apie šios veislės atsiradimą, tačiau vargu ar įmanoma labai tiksliai nustatyti, kada galutinai susiformavo sibiro veislė.

Pirmieji šaltiniai, kuriuose minimos Bucharos arba bucharietiškoskios katės, pagal aprašymą, panašios į dabartines sibiro kates, siekia XVI a. Nėra duomenų, kuomet Bucharos katės atsidūrė Sibire, nes senieji vietiniai Sibiro gyventojai dėl klajokliško gyvenimo būdo kačių nelaikė. Viena versijų teigia, kad šias kates atsiveždavo su savimi Sibiro naujakuriai, kita, kad bucharietiškosios katės atvyko už Uralo su Vidurinės Azijos pirkliais. Atvežtinės katės maišėsi su laukiniais aborigeniniais katinais ir susiformavo katė, kurią dabar įprasta vadinti sibiro kate. Tikėtina, kad ir ilgą kailį lemiantis genas buvo įgautas kryžminantis su laukinėmis katėmis (Felis silvestris). Sibiro kačių veislės ypatumus nulėmė rūstus žemyninis Sibiro klimatas. Dėl klimato formavosi stambi, kresna, raumeninga katė, aprengta „pašiltintais“ kailiniais (ilgas tankus, labai sunkiai peršlampantis kailis ir tanki švelni pavilnė).

Kaip jau buvo minėta rusų literatūriniuose šaltiniuose sibiro katės minimos nuo XVI a. Sibiro katinai yra ir dažni rusų liaudies pasakų veikėjai, pasirodantys jose kaip saugotojai ir gynėjai. Pirmą kartą Vakarų Europoje sibiro katė buvo paminėta XIX a. pabaigoje Harisono Weir‘o knygoje „Mūsų katės ir viskas apie jas“, o antrą - 1925 m. Bremo „Gyvūnų gyvenimo“ leidime. Čia buvo įdėta žinutė apie iš Sibiro atvežtą ilgakailę, stambią katę vardu Tobolker (pagal vardą galima spręsti, kad katė buvo atvežta iš Tobolsko arba jo apylinkių).
Pirmasis sibiro kačių veislės standartas su kodu SIB buvo patvirtintas 1990 m. Tarybinės felinologų federacijos (TFF). Po dvejų metų sibiro veislė sulaukė tarptautinio pripažinimo – buvo užregistruotas jos standartas Pasaulinėje kačių mylėtojų asociacijoje (WCF). Vėliau sibiro katės pripažintos ir kitų tarptautinių organizacijų – 1992m. (dalinai), nuo 1997m. (pilnai) – Fife, 1996m. – TICA, nuo 2000 m. - CFA.

Sibiro katės.Standartas.
Priimtas TFF – 1990 m.; WCF – 1992 m.
Bendra charakteristika: stiprūs, masyvūs, raumeningi, dideli ir vidutinio dydžio gyvūnai. Katės ženkliai mažesnės nei katinai.
Galva. Trumpos plačios trapecijos formos, proporcinga kūnui. Viršutinė galvos dalis plokščia. Sklandus perėjimas nuo neaukštos kaktos į plačią tiesią nosį. Nosis vidutinio ilgumo be „stopo“. Skruostikauliai žemi, skruostai pilni. Stiprūs žandikauliai. Platus stiprus smakras.
Kaklas. Stiprus trumpas
Ausys. Vidutinio dydžio, plačios ties pagrindu. Išorinė ausies linija vertikali, viršutinis ausies kraštas truputį aukščiau akies lygio. Ausys lengvai palinkę į priekį, galiukai suapvalinti. Pageidautina su kailio šepetukais (kaip lūšies).
Akys. Didelės ir vidutinio dydžio, ovalios. Akių spalva: geltona arba visų atspalvių žalia. Mėlynos akys sibiro colorpoint (Nevos maskaradinių) ir baltų tradicinių sibiro kačių.
Tipas. Stiprus, masyvus.

Kūnas. Tvirtas masyvus, raumeningas, vidutinio ilgio, su tvirtomis neilgomis galūnėmis. Apvalios didelės letenos. Kailio kuokšteliai tarpupirščiuose.
Uodega. Plati ir stipri ties pagrindu, beveik siekia mentes, labai pūkuota, gale buka.
Kailis. Dengiamieji plaukai kieti, blizgantys, nepraleidžiantys vandens. Ant šonų kailis minkštesnis, labai tankus. Pavilnė dvejopa - priklausomai nuo sezono: menka, trumpa vasarą ir gausi ilga, labai tanki žiemą. Žieminiam kailiui būdinga didžiulė, panaši į karčius kailio apykaklė, ant krūtinės pereinanti į kailio žabo, o taip pat kailinės „kelnės“ („šarovarai“ ) ir labai pūkuota uodega. Deja, vasarą iš šio kailinio grožio beveik nieko nelieka.
Spalvos. Leidžiamos beveik visos. Pirmenybė - visoms aguti ir tabby, turinčioms labiau charakteringą kailio struktūrą. Neleistinos tik lelijinė, šokoladinė, cinamono bei „burma“ spalva.
Verta atskiro paminėjimo ypatinga sibiro kačių spalvinė variacija – Nevos maskaradinė. Tamsi kaukė ant sibiro katės snukučio nulėmė šios spalvos pavadinimą. Apskritai, Nevos maskaradinė - tai sibiro colorpoint katė (kitaip tariant, sibiro katė su siamo genu).
Kondicija. Sveika, stipri katė.
Trūkumai: tiesus profilis, „persiškas“ tipas, ilgas, lengvas, siauras snukis, plokšti skruostai, silpni žandikauliai, silpnas smakras. Mažos apvalios, giliai įsodintos akys. Didelės arba su siauru tarpu tarp jų ausys, persiško tipo ausys (mažytės, per daug nulenktos). Trumpas kūnas, silpnas skeletas, mažos letenos, kailio kuokštelių nebuvimas tarpupirščiuose. Ilgas kaklas. Trumpa, smaila, nepūkuota uodega. Kailis be pavilnės arba peraugusi persiško tipo pavilnė.
Balų skalė:
Galva 20
Ausys 5
Akys 5
Tipas 25
Galūnės 10
Uodega 10
Kailis 20
Kondicija 5
Viso 100

Charakteris.
Žino savo vertę. Nemėgsta sėdėti ant kelių, nors pasitaiko labai meilių šios veislės kačių. Mėgsta žaisti, atneša žaislus kaip šuo. Turi stiprų medžioklės instinktą. Smalsūs.
Sibiro katės dažnai laikomos nealergizuojančiomis, nes seilėse turi mažai alergizuojančio baltymo FEL D1, tačiau reikia paminėti, kad alergiškiems ne kačių seilėms, o kailiui žmonėms jos netiks.

Asta Dieninytė.Sibiro kačių veislynas “Marphonia”.